Kaip miegas, kaip sniegas
- Vienoje juostelėje būna tik vienas[1] geras kadras, ne daugiau.
- Išfotografavę juostelę, atidėkit ją ir išryškinkit po laiko – pamatysit kitomis akimis.
- Prieš važiuodami į kelionę, suskaičiuokit, kiek juostelių prireiks, ir pasiimkit dvigubai tiek.
- Neryškinkit apsvaigę (nuo alkoholio ar meilės – nesvarbu).
- Fiks’ai kokybe visada lenks zoom'us (ne tik juostininkams).
- Vyniodami juostelę į bakelį, užsimerkit – nesvarbu, kad vis tiek tamsu. Gerokai užtikrinčiau jausitės ir susikoncentruosite į pojūčius. Be to, atsimerkus pastebėsit, jei tamsa, kurioje sėdite, nėra visiškai aklina.
Kartą prieš miegą buvau išsivaliusi dantis ir, nenorėdama vėl kartoti tą patį, gėriau granatų sultis per šiaudelį. Rinkdavau tokius juslinius momentus – turėdama po ranka užrašų knygelę, užrašydavau. Matyt, jau buvau pradėjusi atrodyti dviprasmiškai, kai imdavau ką nors užrašinėti intymiausiomis akimirkomis. Vyras net buvo pradėjęs klausti, ar po kiekvieno karto aprašau ir tai. Ne, neaprašau, nes negalėčiau net turėdama tokių ketinimų. Nusipirkau dvi A.Gavaldos knygeles žaismingais viršeliais ir išplėšiau iš savo kasdienos bent porą skaidresnių valandų. Įprastai pradangindavau jas į nebūtį, ir retai pasitaikydavo valandų, kurių nieku gyvu nebūčiau norėjus atiduoti kam nors gyvesniam už save. Patyriau šaukštais – prieš kepimą miltuose voliojamas stintas, žvejus sužvarbusioj dienoj, kopas Neringoje, vienkiemius su avimis, apšerkšnijusias žmonių sielas ir pūkais apsinešusias velvetines kelnes. Bet ištaškyti jausmai ir nesuregztos mintys suguldavo nuliniu turiniu ir niekaip nesiversdavo į žodžius.
Kai ateinu į šokius, pirmiausiai iš lėto nusimetu rūbus ir žodžius. Kiekvienas apsisukimas išgarina po vieną priskretusią mintį, o sudėtingesnis pas de bourrée apskritai išmuša iš galvos kalbą. Aušrelė kažkada buvo rašiusi apie porelę, kuri nesidalijo jokia bendra kalba, ir buvo išsinuomojus butą. Būtų buvęs ištisas rojus mano vyrui, kuris net iki galo neišklausęs apie penkias meilės kalbas, skubiai užtvirtino: „Mane reikia liesti!“ Kai įsibėgėju šokti, niekas nebesustabdo: nebejaučiu nubrozdintų kelių ir alkūnių; vis greityn, linksmyn, smagyn! Liūdniausia, kad šis iš lėto-įsivažiuoji-įsibėgėji-pikas-ramybė-atoslūgis ritmas pasikartoja ne tik šokiuose, darbuose ir kitur, bet ir meilėje. Kaip sako mano draugė Aušra, nieko savaime geistino juose (vyruose) nėra, ir su laiku kiekviena tuo įsitikiname. Aš tai sakau, kad viskas sudėtingiau, nei mums duota suprasti.
Nors žodžiai ne visada nusipelnydavo mano meilės ir atsidavimo, su kitu žmogumi suartindavo istorijos, kurias pasakodavome vienas kitam tamsoje. Man ypač patiko istorijos „Kai buvau mažas...“, „O mano senelis pasakojo...“, „Kai sutikau tavo tėtį...“ ir panašios. D.Stern intersubjektyvumo teorija kalba apie santykių reikšmę ir pamatinį žmonių susietumą tarpusavyje. O juk tikrai: dar, matyt, niekas pasaulyje pirmą kartą besibučiuodamas su nauju partneriu nėra išsimušęs priekinių dantų. Nejučiom susiderina. „Aš žinau, ką tu jauti“ – tokie potyriai jau savaime buvo pakankamas reikalas. Bet „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau, ką tu jauti“, – vadinamasis dvigubas intersubjektyvumas, – dėl šių momentų praktiškai ir gyvenau. Žinau, pirmą kartą perskaičius, tai atrodo kaip briedas, į kurį net tingisi gilintis, bet sakau – pabandykit, ir suprasite, apie ką aš, ir kad tokių momentų (vos kelių sekundžių trukmės!) yra buvę ir jūsų gyvenime. Ir būtent jų dėka tuokėtės, kažką iš esmės keitėte savo gyvenime, ėmėtės kažko naujo ir įsigydavote naujų draugų. Neseniai fotografijos terapijos grupėje kilo diskusija apie tai, koks skirtumas fotografuoti medį (medžio portretą) ar žmogaus portretą. Pradėjom vardinti: žmogaus veido išraiška dažnai keičiasi, žmogus nori atrodyti (medis yra natūralus, toks, koks yra), žmogus žiūri ir kalba. Geriau pagalvojus, dažnai keičiasi ir medis, o kalba abu – medis gal specifiniu būdu. Žmonės, kurie gerai fotografuoja gamtą, su ja tam tikru būdu susišneka. Ir tik dabar man toptelėjo, kad štai ko tikrai žmogui nelemta patirti su medžiu – tai jausmo, kad jis žino, kad aš žinau, kad jis apie mane žino...
Ką visada galima rasti mano rankinuke, tai bardaką ir kokį nors šokoladuką. Didesnio rankinuko periodu dar atsiras vietos užrašų knygutei ir fotoaparatui. Logika sako, kad galėtų, bet šie du daiktai niekada neatstojo vienas kito. Prisilietimai, šokiai ir vaizdai turi nedaug galimybių patekti į užrašus, o tai, apie ką galiu papasakoti, retai fotografuojama. Į tekstus ir vaizdus sugula tai, kas gražu ir gera – šis pasirinkimas yra grįstas pamatiniu tikėjimu, kad menas turi skleisti gėrį. Ne toks įspūdingas likutis nuo to, kas gražu ir gera, gula į širdį: nuo kaukolės neatplėšiamais prisiminimais, dainom, nuo kurių bėgioja šiurpuliukai, nepagrįstu laukimu ir saulėje džiovintais pomidorais.
Skaičiau savo mėgiamos eseistės Giedros Radvilavičiūtės padėką „Šiaurės Atėnuose“, gavus Elenos Mezginaitės premiją, ji užsibaigė poetės klausimu: „O jūs galite priversti greičiau užvirti vandenį?“ Mano vaikas strimgalviais artėja prie tos ribos, kai jau skaitysis vienturčiu, net jei kada nors turės brolį ar sesę. Bet juk žinau: nei nufotografuosi, nei dar ką apčiuopiamo nuveiksi, kol nebūsi tam pasirengęs. Bėda ta, kad vanduo turi savybę išgaruoti ilgai virdamas. Tekstą taip pat saugiau tinkamu laiku užrašyti. Nepaisant to kad rašymas nėra pats blogiausias dalykas, kuris man gali nutikti gyvenime (net atvirkščiai – prie geresnių), rašėsi man sunkiai.
Dar mokykloje supratau, kad literatūroje kalbėjimas pirmuoju asmeniu anaiptol nereiškia, kad reikia tapatinti pasakotoją ir rašytoją kaip žmogų. Todėl kartais pasijusdavau nejaukiai, kai skaitantys priimdavo mano tekstus už gryną pinigą. Tiesa ir fantazijos, autobiografinės detalės ir pramanyti siužetai pindavosi mano galvoje lygiai taip pat lengvai ir su tokiu pat malonumu, kaip kadaise dainavosi duše. Šiuo metu populiarios „Valgyk. Melskis. Mylėk“ knygos autorė E.Gilbert, berods, savo vyrui sakė: „Jei liksi su manim, perspėju, pateksi į mano tekstus – kitaip nebus.“ Antrinu.
Kai laukiausi, buvau nustebinta gavusi iš pažįstamos maišelį išaugtų jos vaiko drabužėlių. Dabar tai įprasta ir išplitusi praktika. Pasiekus tam tikrą amžių, nebūna taip, kad artimoje aplinkoje kas nors nesilauktų, negimdytų ar neaugintų mažamečių vaikų, o namai tampa laikinu drabužėlių perskirstymo punktu. Nebeturim antresolių, turim šiuolaikiškus namus su tokiom pat spintom. Bet tai negelbėja: viršutinės jų lentynos vis tiek kaip po senovei užkištos patalyne, išaugtais, nepriaugtas rūbeliais ir dar kažkuo, ko nežinau ir žinot nenoriu. Tie prie sienų besiglaudžiantys maišeliai su drabužiais – panašaus jaukumo užsiėmimas, kaip ir susidubliavę patalynės komplektai. Kai poros apsigyvena kartu, paprastai namuose padvigubėja pavienių taškuotų ir gėlėtų pagalvės užvalkalų, su užvalkalais nesuderintų paklodžių, ir kitų netvarių, bet dažniausiai neįtikėtinai mielais raštais išmargintų patalynės komplektų. Jų nėra kur dėti: išmesti gaila, močiutės, prikaupusios iš senų deficito laikų, turi dar ir vis taikosi atiduoti.
Užupyje esančioje Visokių Daiktų Krautuvėlėje buvome radę Paryžiaus kvapo kvepalų namams. Panaudojom ne pagal tiesioginę paskirtį, ir kelias dienas palto skvernai sumišusiai skleidė vis tolstantį cigarų, karamelės ir bohemiškų kavinių kvapą. Šis kiek pjovėsi su atšiauroku lietuvišku - 10C, ledo grandikliais ir nušalusiais pirštais. Visada buvau baisi natūralistė. Ne – hormoninei kontracepcijai, ne – „kosmonautų maistui“ iš visiems žinomo greito maisto restorano, ne – kitiems gyvenimo pusfabrikačiams. Žodžiu, tikrai ne iš tų, kurios išėjusios iš namų nepasikvėpinusios ar nepasidažiusios, jaučiasi nuogos. Tačiau anų kvepalų užsimaniau. Gaila, nebebuvo.
Įdomu tai, kad su daiktais, kvapais ir viskuo, kas juslu, turiu aiškų ir apibrėžtą santykį. Paprastai akimirksniu žinau, ar tai mano daiktas, ir ar gerai su juo jausiuosi. Retai apsirinku – nutrinu mėgstamus megztinius iki skylių, ir jie manęs neapvilia. Renkantis rūbus lieka tik praktinės smulkmės: ar gerai skalbsis, kas per medžiaga, ar maloniai glus prie kūno. Kad man kas tokį aiškumą su jausmais. Atrodau stulbinamai! Ką tik matavimosi kabinoje nusivilkau sintetinę suknelę (sintetika, bet gula gražiai). Pastirę plaukai aplipo veidą. Jeigu būtų kam, mesčiau vylingą ir skvarbų žvilgsnį.
- Čią ką, sninga?! Nesuprantu…
[1] Du arba trys, jei jūs – fotografijos genijus.
