o mylėjau aš visada švelniai paerzindama

Vakar nusipirkau gražų ir seksualų retro stiliaus maudymuką, kurio beveik neįmanoma užsirišti vienai. Bet juk ir taip nesu panaši į moterį, kuri šiam gyvenimo etape gyventų viena. Supratau, kad tai rimta, kai po mūsų viešbutį besibastantis ne dešimties metų neturintis berniukas, kuriam moterų apsirengimas galėtų rūpėti tik miglotai ir grynai intuityviai, nužvelgęs mane su tik vaikams būdingu įžūlumu, savo dar jaunesniam draugeliui mestelėjo: „Ты видел вo Чтo oна oдeтa?“

Apsilaižau po maudynių jūroje sūriom palikusias lūpas ir jaučiuosi graži. Saulėj pablukę mano plaukai įgauna gražų auksinį atspalvį, kuris (kaip garantuotai pasakytų mūsų buto dizainerė) „susišaukia“ su rudai įdegusios odos blizgesiu. Tingiai tušti malonumai. Per vasarą prigaudau jų visai nemažai. Iki galo pradaryti mašinos langai ir vėjuje besiplaikstantys plaukai. Daug juoko ir  silpnai sūdytų agurkų kvapo. Juos raugti smagiausia naktį, nes kitu paros metu laiko juk nerasta. Kažkodėl užlipti su draugu ant stogo (nes  paprasčiausia buvo atidaryta), ir tikrai jau kažkodėl įrašyti tai į šį tekstą. Po visko aptikti viršutinę maudymuko dalį, paliktą namie ant stalo prie fotiko, ir kažkaip suktis be jos. Dar mėgstu viena važiuot pas Ievą ir dainuoti vairuojant žiede, gerklės labai netaupant. Bet visgi taupant aplinkinių nervus. Per vasarą prisirankioju milijonus tokių  juslinių ir sunkiai įvardijamų patyrimų. Prakaito, kraujo, pūslių ir uodų įgėlimų kvapo. Žiemą naudosiu juos sapnams dėlioti ir ramybės būsenai liepžiedžių arbatos akivaizdoje.

Šią vasarą vėl atradau malonumą gulėti vandeny ant nugaros žiūrint į dangų arba užsimerkus. Užgula ausis, ir nieko negirdėti. Jokio išorinio pasaulio. Jokių įkyrių minčių. Net meilės taip aklai nebereikia. Mikliai nusprendžiu, kad antrą vaiką (jeigu kada tą darysiu)  gimdysiu vandenyje. Visai kitokia, kiek embrioniška būsena ir atsipalaidavimas. 

Mano naktys dabar tįsiai ir nepastebimai perauga į rytus. Ir miego vos kelios valandos. Bet man patinka. Tenka praustis tamsoje, nes toje pačioje vonioje ryškinu juostę. Sugebu mąstyti tik apie tai, kaip čia nenusmigus beryškinant.

Mano draugės periodiškai pasirodo įgavusios genialių išsireiškimų. „Pridirbo man buities“ – yra vienas iš puikesnių mano girdėtų apibūdinimų apie tai, ką šiuolaikiniai vyrai padaro apsigyvenę su šiuolaikinėm merginom.

Kita studijų laikų draugė parodė ne mažiau išmonės reaguodama į situaciją apie intelektualių moterų pasidažymo ypatumus. Prieš kažkokią fotosesiją apžiūrėjom VISĄ mano „špaklių“, kurį sudarė ištrupėję praejusio amžiaus šešėliai, blakstienų tušas ir neaiškios paskirties ir konsistencijos krempudra. Intensyviau iš kosmetikos naudojamas tik riešuto kvapo kremas plaukams ir keli būtini higieniniai dalykai, kurių neketinu aptarinėti viešai. Ana ramiausiu tonu atkirto, kad mes „sugebam prisigalvoti rimtesnių problemų“ nei dažytis. Tai jau tikrai. Bet jau beveik suplanavau ateity įsirašyti į kokius pasidažymo kursus, kad visai neiškrisčiau iš apyvartos. Ir net nusipirkau lūpdažį. Pusė jo jau susinaudojo piešiant vaikui katino ūsus. Jų labai reikėjo.

Apskritai, draugių lengva ranka pažeriami išminties perlai nesunkiai pritaikomi apmąstant į velniai žino kokio sudėtingumo santykius įklampinusių vyrų ypatumus. O jis – tik negauna dėl jo beaikčiojančių dėmesio, nu ir „pyzdiec jam“. Literatūrmenis garantuotai nespausdins, bet tikslu, ką jau čia. O mylėjau aš visada švelniai paerzindama, ir tos atsainiai pamestos frazės man tiko.

 

Mylėjau už tai, kad pakeldavo aukštai aukštai. Ir kad tėkšdavo žemėn. Be jokio gailesčio. Po kurio laiko nuo to pasisaugodama nebeleisdavau kelti visai. Arba tik visai nedaug, kad nepražūčiau. Mylėjau už nieką. Nieko nebemylėjau. Gan greitai perpratau fotografinį ir gyvenimišką bajerį, kad jeigu moteris į ką nors pažiūri visiškai bereikšmiu žvilgsniu, šis pasidaro labiausiai iškalbingas. Nes į jį gali įdėti ką nori. Tai ir sėdėjau vienoj gražioje kalnuotoje Serbijos vietovėje, įbedusi bereikšmį žvilgsnį į kalnus. Tik mintys kažkodėl dėliojosi ne kalnams, o man. Surasti mylimą žmogų (gal jau? o gal tokių apskritai nėra?) , nudirbti gyvenimo darbus (ar jie kada nors baigiasi?) ir apsigyventi kalnuose. Kai jau nieko iš gyvenimo nebereikia. Tiesa, ne iš gyvenimo, bet iš to didelio triukšmingo pasaulio. Šventai romantišką nuotaiką nutraukdavo savo banalumu kalnams nepritinkančios mintys. „Po to sukite į dešinę“ – tai yra bene genialiausias mūsų navigacijos įrenginio sakinys. Tas mįslingas po „to“ ir tai, kas po juo slypi, intrigavo net mano, gan konservatyvių pažiūrų vyrą. Verčiuosi minkštais sąmonės kūliais toliau ir atgaminu ką tik iš kieto įmygio būsenos išsikapanojusio žmogaus snaudulį, itin palankų pasimylėjimams. Protas dar neįsijungęs, o jaukiai į „to“ žmogaus glėbį įsirangęs kūnas minkštai reaguoja į prisilietimus, maloniai aptinka už nugaros šiltą kito pilvą ir klausianti kietumą, nuginkluojanti savo atvirumu.

Iš viso to nuprotėjimo dėl santykių mane turbūt išgelbės per koją bruktelėjęs mano baltos su gėlėm suknelės kraštelis, Keit Melua kompakto kraštelis (ir kuo jis man užkliuvo), šiek tiek pagarsinta mėgstama daina ir nuo šaldytuvo lentynos pirštu galu nubrauktas prilipęs uogienės lašas. Tie patys pirštu galiukai, už minutės jau kvepiantys česnaku. Visi tie dalykėliai, kurie tuoj pat neužrašyti, kristų į atminties paribius.

Dabar vėl atgavau įprotį šį bei tą užsirašyti. Ta proga net nusipirkau užrašų knygutę. Laisvuose nuo vaiko pripaišytų galvakojų lapuose, vis brūkšteliu kokią nereikšmingą mintį. Pramaišom su pirkinių sąrašais, telefonais ir adresais aptinku ten kažką apie verdamas voveruškas, stambiai supjaustytas gerai užderėjusių pomidorų ir sūroko sūrio salotas, išplautus krapus ir petruškas, agurkus su šiųmetiniu medumi ir kompotą su ledukais. Kartais šis pasaulis man atrodė sukurtas tekstams ir fotografijoms panaudoti, bet dėl to visai ant jo nepykau. Tykiai sau vaikščiodavau asmeniška/vieša ir tikra/pramanyta takais. Mano malda, mantra ir gyvenimo moto viename dabar yra maždaug tokia: „Ir duok tu man Dieve, neiššokt iš to, kas apčiuopiama“.

Ir neiššoku. Tik mielai užlipu ant scenos ir iš pradžių iš drovumo drebančiom kinkom prasišoku su „our animation team“. Širdies gilumoje tikiuosi, kad truputį nušluostau joms nosis savo vis dar gerai judančiu kūnu. Ir vėl jaučiuosi graži ir net, jei kas klaustų, laiminga.

Gerokai mažiau reguliuodavom vaikui ką valgyti. Į trasą ėjo „nesveikos“ sriubos iš pakelių su makaroniukais, šokoladas, alyvuogės, dešra, dribsniai su pienu n kartų per dieną ir ledai. Tingėjosi net nurodinėti. Buvom pernelyg gerai nusiteikę ribų nustatymui. Holiday tai holiday visiems.

Patys valgydavom skaniai. Čili pipiriukai, alyvinės spalvos kiaušinyje kepti baklažanai, slyvos, persikai, nektarinai, sultingi pomidorai, virtos ir paplūdimyje valgomos krevetės, pieno produktai, sūris, prieskoninės žolės, specifinė jų sriubą panaši į mūsų rūgštynių skonio šaltibarščius. Abrikosai, melionai ir arbūzai. Paprastas, bet skanus maistas. Visumoje puikius prisiminimus kiek apkartino už apmaudžiai didelę kainą pirkti dideli, bet nelabai skanūs ledai. Vaikų klegesio, kavinės indų tarškėjimo, jūros ošimo ir keptos kilkės kvapai susilieja į vieną visumą. Kosmosas ir migla mano sąmonėje. Vardas „Miglė“ man visada patiko.

 

Daug bėgiodavome pajūrio smėliu, nes jis įkaitęs tiek, kad tuoj pat nudegina pėdas. Įkaitę viskas – šaligatviai, plytelės, akmeniniai laiptai. Užkasdavome žmogų smėlyje, ir vis vaizdavausi kaip į juodai baltą juostelę nufotkinsiu šį rūpiu, stambesniu negu Baltijos smėliu, apibarstytą kūną. Bet kadangi Pentaconas jau buvo įmerktas į Balatoną, pilnai pasitikėti juo jau nebeišėjo. Stalo stalčiuje daugėja išfotografuotų juostų, bet sunkiai galiu prisiminti, kokie vaizdai ten nutraukti, išskyrus vieną konceptualiais sumėtymais darytą seriją.

Niekaip nesugalvojau šio teksto pabaigos, kai į kambarį įėjo vyras tuo įrodydamas, kad kartais ne tik draugėms, bet ir vyrams išspūsta nenurungiamų pasąmonės perlų. Stovėdamas tarpdury totaliai romiu tonu paklausė: „Dėt ant tavęs?“ (greičiausiai turėdamas omeny verdamus koldūnus). Dėk, sakau!