MaMOs apie fotografiją // AISTĖ
Aistė - 7,5 mėn. Junės mama, pagal specialybę – matematikė, širdyje... gal leisiu tęsti jai pačiai.
Niekada nemokėjau savęs pristatyti. Net vaikystėj, kai reikėdavo pasakyti, kuo noriu būti užaugus, sakydavau, kad astronaute. Tuo, kas nerealu ir kuo tikrai nereikės būti. Taip ir dabar nepatinka save įvardinti: aš nei fotografė, nei pagal specialybę matematikė; kol kas nesijaučiu ir mama. Esu viskas po truputį: fotografuoju, myliu kaimą ir senus daiktus, jaučiu kažkokią keistą aistrą fizikai ir formulėms, o šiuo metu daugiausiai mano laiko atitenka dukrytei.
Sakyčiau, kad didesnei daliai mamų noras geriau fotografuoti atsiranda kartu su vaiko gimimu. Tu pradėjai domėtis fotografija gerokai anksčiau, nei pati tapai mama. Kokių naujų vėjų į tavo nuotraukas įnešė Junės gimimas?
Kol kas jokio poveikio lyg ir nepastebiu. Noriu, kad ji turėtų daugiau vaikystės nuotraukų nei turiu aš, tačiau maniakiškai nesistengiu nufotografuoti visko, ką ji veikia. Šiais laikais, kai labai lengva išsitraukti telefoną ir viską užfiksuoti, pradedam galvoti, kad jei kažkas nenufotografuota, vadinasi, to ir nebuvo. Tačiau man atrodo, kad svarbiau užfiksuoti jausmą, koks buvo tuo gyvenimo momentu: apverstus namus, nuovargį ar tiesiog jaukius vakarus.
Kas Tau fotografuojant yra smagiausia? O kas sunkiausia?
Smagiausia panirti tarsi į paralelinį pasaulį, kur daiktai lyg atgyja kitomis reikšmėmis ir spalvomis. Kai neegzistuoja realybė, save pamiršti, galėtum pamesti ir rankas, kojas, jei nebūtų prie tavęs „pririštos“ J. O sunkiausia man fotografuoti ir kalbėti. Nes kai kalbi, negali panirti į tą kitą, kaip aš vadinu, paralelinį pasaulį.
Fotografuoji ne tik sau, bet ir kitiems. Visi žinom, ką fotosesijų metu turi daryti fotografas. O kuo prie geresnio rezultato galėtų prisidėti pati šeima?
Nesistengti būti kitokiems, nei yra iš tikrųjų. Ir vaikų neversti vadinti nuotraukose laimingų, jei jiems tuo metu nesinori tokiais būti. Gal tuo metu atrodo, kad su puošnesniais drabužiais ar tvarkingai sušukuotais plaukais nuotraukos bus gražesnės, bet iš tikro praėjus kažkiek metų, mes norėsime atsiminti tai, kas buvo ir kokie buvom, o ne tai, ką vaidinom.
Įsivaizduoju, kad turi nemažą fotografijų archyvą. Kokiu būdu saugai ir palaikai jame tvarką?
Va čia tai chaosas... Neturiu jokios tvarkos, jokios sistemos. Nuotraukos išsaugotos po visokiais pavadinimais: jei reik ko ieškot archyvuose, tai tenka gerokai pasinervinti. Nuotraukų nespausdinu. Esu šitam reikale beviltiška.
Nuo ko pradėti mamai, kuri neturi didelių ambicijų, tačiau norėtų išmokti geriau fotografuoti savo vaiką?
Visgi patarčiau pirma suprasti fotoaparatą ir ką reiškia visi tie išlaikymai, ISO, etc. Tada mažiau reiks nervintis, pvz., tokiu atveju, kai kadras, atrodo, turėjęs būti geras, gavosi tiesiog baltas blynas.
Trys šiuo metu mėgstami / sekami šeimos / vaikų fotografai.
Pas mane su mėgstamiausiais visada ir visose srityse „ne kažką“... Tiesiog šiuo metu labiau patinka fotografijos su namų+šeimos+gražių daiktų+gamtos deriniu. Kažkas tokio kaip https://www.instagram.com/veronikagphotography/
Vienas patarimas tėvams, fotografuojantiems vaikus.
Fotografuokite jūsų vaiko vaikystę, o ne bandykite atkartoti kažkada kažkur matytas nuotraukas.
Daugiau Aistės darbų: