MaMOs apie fotografiją // EMILIJA

Emilija – 3 vaikų (Vincento (10m.), Pranciškaus (8m.) ir Elžbietos (6m.)) mama. Dirba šeimos gydytoja. Susipažinome internetinėje erdvėje besimokydamos fotografuoti, atskirai lankėmė tuos pačius G. Trimako kursus ir kurį laiką gyvenome netoli viena kitos. Viešumoje daug Emilijos nuotraukų nepamatysite, bet galiu patikinti, kad jos tikrai gražios.

„Šviežių“ Tavo nuotraukų nemačiau jau kokius trejus metus. Ar galėtum papasakoti, kuo fotografijos prasme gyveni dabar? 

Tie treji metai labai gerai atspindi mano pradėtą naują gyvenimo etapą: galų gale pabaigtos medicinos rezidentūros studijos ir pradėtas savarankiškas darbas, pasibaigusios visos įmanomos motinystės atostogos, o tuo pačiu ir laisvas laikas. Taip pat atėjusi išmintis: jei nedarau komercijos ar nekuriu meno, tuomet viešumas visiškai nereikalingas.

Dabar daugiausia fotografuoju kelionėse, na, ir padarau vieną kitą kadrą įamžinant vaikus. Šiuo metu pradėjau vykdyti savo seną planą fotografuoti ant kolodijaus. Kadangi dar viskas labai šviežia ir bandymų stadijoje, kol kas vaizdus pasilieku sau ir artimiesiams kritikams. Bendrai galvoje yra atsiradusi mintis: kam daryti beverčius kadrus, tačiau ši mintis visgi yra neteisinga, nes kai pavartau archyvus, atrandu nuostabių kadrų, kuriuos užfiksavau tik dėl to, kad fotografavau labai daug.

Esi nuėjusi ilgą mokymosi fotografuoti kelią, kuriame buvo daug ko: keitei naudojamą fototechniką, bandei įvairias technologijos, lankei kursus, ko gero, daug skaitei, žiūrinėjai ir mokeisi iš kitų. Kaip manai, kas šiame mokymosi procese buvo svarbiausia?

O, net pamiršau, kad techniką daug keičiau! :)) Gal ne tiek ir daug. Pagrindinis manau atradimas buvo perėjimas iš skaitmenos į juostinę fotografiją. O dabar jau kokie 7 metai mano mylimiausia (ir šiuo metu vienintelė, neskaitant telefono) yra „Mamyia“ vidutinio formato kamera.

Ir aš vis dar nežinau, ar turiu savo stilių. Žinau, kad nemėgstu kurti kadro: na, dėlioti smulkmenų, daiktų, butaforijos, kurti situacijų. Fotografija - tai realybės dokumentavimas, tokia ji man vis dar yra. Ir per visą tą fotografijos mokymosi kelią supratau, kad labai nemėgstu „apdoroti" nuotraukų, todėl stengiuosi, kad kadras gautųsi iš karto - tiek kompozicija, tiek spalvomis ar šviesa. Jei kažkas nesusidėlioja natūraliai, užrakto nepaspaudžiu.

Net juostą mėgstančių fotografų tarpe išsiskiri savo „meile“ dar retesnėms fototechnikoms ar aparatams. Pavyzdžiui, turi vidutinio ir didelio formato fotokameras, domiesi šlapio kolodijaus procesu. Iš kur ši trauka?

Tikrai nemanau, kad esu išskirtinė. Mano situacijoje fotografuoju į juostą, vidutiniu formatu tik dėl to, kad nemėgstu atrinkinėti iš kalno kadrų (fotografuojant juosta, kalnas kadrų reiškia kalną pinigų) bei dirbti su „photoshop” programa, žaisti su visokiais „level'iais“ ar spalvomis, karpyti kadrų. Tiesiog ieškau technikos, kuria galėčiau padaryti kadrą taip, kaip įsivaizduoju. Patinka kvadrato formatas, todėl turiu „Mamyia“, o ji dar ir gražiai „piešia“.

Šlapiam kolodijui reikia didelio formato kameros, todėl ją įsigijau. Ir šlapio kolodijaus technika mano akiratyje atsirado dėl tos pačios priežasties: man reikėjo išmokti padaryti augalo kadrą, kuris būtu grafiškas, t.y., tarp fotografijos ir klasikinės grafikos. Klasikiniu būdu to padaryti man nepavyko.

Gal tai yra susiję su tuo, kad apskritai gyvenime nemėgstų visokių „copycat“ ar netikrų dalykų. Visame kame. Dizaine, mene, maiste, santykiuose. Jei negaliu nusipirkti „Vitra Eames“ kėdės, tai tikrai nepirksiu jos kiniško padirbinio. Geriau - lietuvišką „Ventos” kėdę. Tas pats su fotografija: jei nepavyksta išgauti kokio nors efekto natūraliai, geriau to kadro visai nedarysiu, nei naudosiu „photoshop’o” kokį nors „plugin“ ar filtrą.

Dažnai, bent jau mokymosi pradžioje, dauguma fotografuojančių nori to viešumo, grįžtamojo ryšio, bendruomenės. Tu gi iš to vis labiau traukeisi. Kas šiuo metu yra tie žmonės, kuriems rodai savo nuotraukas, kurių nuomone pasitiki?

Aš tiesiog nemanau, kad mano šeimyninio albumo kadrai gali būti kam nors įdomūs, todėl į „fotokūdrą” ar kitus fotografinės bendruomenės puslapius nieko ir nebededu. Na, pasidalinu viena kita akimirka „Facebook’e“ ir tiek.

Vaikų dėka mano gyvenimas susikirto su fotografe Dovile Dagiene. Galbūt netiesiogiai, bet ji labai išjudina nusėdusį mano entuziazmą. Taip atsirado ir mano mažiukas kamputis rūsyje su fotochemija, kurį vis atidėliojau.

Vienas patarimas tėvams, fotografuojantiems savo šeimas.

Fotografuoti akimirkas. Geriau daugiau ir po to atrinkti kadrus, negu visai to nedaryti dėl priežasties „nemoku“ ar „nesigauna gražiai“. Sustabdyta natūrali akimirka visada atmintyje atkuria istoriją, tai, ko nepadaro surežisuota fotosesija šeimai nenatūralioje aplinkoje.

Mėgstami fotografai

Turbūt apskritai man didžiausią įtaką supratimui apie fotografiją padarė Gintautas Trimakas. O dažniausiai vartomas gamtos fotografijos albumas yra Karl Blossfeldt.

Daugiau Emilijos nuotraukų:

http://fotokudra.lt/aut.php?aut=1882

https://www.instagram.com/silver_herbarium/