Dovana

Nesušalk ir ryte manęs nežadink. Nieko nebijau. Bet labiausiai nebijau, kaip katinas Findusas, to ilgesio, kuris užplūs atsibudus. Mudu buvome persigėrę vienas kito kvapų, garsų ir prisilietimų. Buvo dzin, su katru iš mūsų šepetukų valytis dantis. Nebeskyriau tavęs nuo savęs, nebent suskausta besimylint. Pilna troba vaikų, sakai? Galimas daiktas. Duočiau jiems vardus, o tau visą kitą, ko tik būtum panorėjęs. Juk šiaip ar taip lengva ranka atseikėjau tau kažką, ko pati nė neįstengiau suvokti. O tąnakt snigo, ir snaigės tirpo ant lūpų, kaip ir žodžiai, neįkvėpę oro gurkšnio, o tu godžiai bučiavai mane mintyse.

Ir mes apsigyvenom kartu toj vienoj troboj ir vienas kitam šnekėdavome, pripildydami visus kampus ilgesio ir liūdesio: „Paduok pakabą“, „Ar turi?“, „Dobilų?“, „Papjaustyk šoninės“, „Ar patikrinai duris?“

Nulupk mandariną

Mašinoj man miegant

Pasivoliokim sningant

Kąsniais dideliais.

Rašau šešėliui kritus

Ant lapo šykščioj šviesoj

Žibintų,

Rytais važiuojant į darbą,

Ne ką gausiau apšviestomis naktimis

Paberdavau pati nežinau, iš kur: tie mano tekstai gimdavo iš nieko, it visi kiti moteriški rankdarbiai.

Mūsų santykiams netrūko nieko, išskyrus baltų tulpių žiemą. Kas tokių nenorėtų!

Mudu nakčiai išpurendavome pagalves: tenukloja miegas mano riešus, tenudažo ruduo tavo plaukus. Nežinojau, kas ta pipirmėtė, bet numaniau, kad jos kvapas būtų patikęs. Buvau nuvargusi taip, kad ėmiau nebejausti kvapų. Tu išvirdavau makaronų su pesto padažu, o aš lęšių sriubos: skanios, su keliais citrinos griežinėliais. Nepiktai nusijuokdavau, kad moterys gamina iš prigimties, o vyrai – iš bėdos. Apyaušriu atsibusdavau, pašnekėdavom patys nežinom, ką, nes nė atsibudę nebūdavom. O tu klausei, ar neturiu naujo teksto tam savo puslapyje. O mintys lėkė greičiau už visus žodžius, kuriuos būčiau norėjus tau pasakyti, ir žinojau, kad gyvenime visų jų nespėsiu ištarti. Norėjau papasakoti apie bitynus, apie nusiklojusius vaikus, visas tas mudviejų pižamas ir chalatus. O vakarais man bevaikštant po namus, žodžiai kažin kur prasmegdavo. Rytais klausdavau, ar nebuvai radęs po eglute, žiūrėjai kaip į beprotę ir burnojai, kad iš vakaro palikau įjungtą girliandą. O aš maniau: ir koks gi skirtumas - vis tiek tik su tavim drugeliai delnuose spurda. Mes derėjome spalvomis: kaip žirneliai prie morkų. Tik susitarkim, kad morka – tu.

Stovėjau dideliam lauke vėją apsikabinus ir kalbėjau telefonu. Dievo, kuris buvo kitam laido gale, paklausiau: „Kaip man nugyventi su šiuo žmogumi visą gyvenimą, kai mus skiria šviesmečiai?“ Bet kalbėjau viso labo su sūnumi, kuris klausė, kada grįšiu. Viską, kas buvo blogo, rytais sulaistydavau gilių kava. „Gilių kava“ skambėjo tikrai jaukiai. Kas jau kas, o Lina nusimanė šį bei tą apie žodžių sąskambius.

Žodžiai skriejo dideliausių snaigių saujom man į delnus. Pusė jų prasmego po mašinos ratais, o kita – susiraizgė į neatpinamą kasą su per radiją leidžiama „aaaaaaall the peope“, dar nespėjus pasiekti nei sąmonės, nei juo labiau – rašiklio. Likučius nuplovė langų skystis. Ir vėl nebeturiu tau nei ką pasakyti, nei ką papasakoti. Nežinia, kiek kartų atmintis išlanksto jau ir taip nuzulintus epizodus, kurie laikui bėgant pasidaro nei tikri, nei išgalvoti. Sapnuose papildau juos viena kita detale. Vienkiemio trobos langas  su vėjo plaikstomom baltom užuolaidom, kažkoks žydintis medis už jo, sode prismaigstyti aviliai. Guliu dvigulėje lovoje:

Kartais glusteli, vaikas krusteli

Alaus šliūkštelki

mums

abiems

„Ir abi mergaitės“, – nustebęs pasakei.