MaMOs apie fotografiją // RIMA

Rima – 4-metės Miglės ir 6-mečio Adomo mama. Dar – mažiausiai 7 vaikų (brolio ir sesės šeimų) nuolatinė fotografė. Ją virtualiai pažįstu nuo laikų, kai būrys mamų, vedinos noro išmokti geriau fotografuoti savo vaikus, vis prasilenkdavo internete: www.efoto.lt, www.kudra.lt, www.flickr.com, įvairiuose forumuose. Neslėpsiu savo prielankumo mamoms, gerai fotografuojančioms į juostą. Rima – viena iš jų. Mane Jos kadrai patraukia savo gyvumu, drąsos ir paprastumo mišiniu.

Matosi, kad Tavo buvimas ir fotoaparatas visai nevaržo vaikų. Tavo nuotraukose jie padykę, liūdni, atsipalaidavę, visa emocijų skalė. Kaip tau šitai pavyksta?

Kadangi nuotraukose „dalyvauja“ dažniausiai savi vaikai, jie jau įpratę matyti prie manęs nuolat „priaugusį“ fotoaparatą, tai todėl dažnai pavyksta pagauti natūralias emocijas.  Stengiuosi nesikišti į kadro scenarijų, visuomet stengiuosi nufotografuoti tai, kas vyksta čia ir dabar. Na nors  yra vienintelė situacija, kai aktyviai reguliuoju – bandant padaryti grupinę visų vaikų nuotrauką :)

Nevengi kontroversiškai vertinamų vaizdų – pvz., kiaulių pjovimo darbai kaime (vaikai natūraliai sukasi šalia). Kodėl Tau svarbu tai fiksuoti?

Man labai svarbu istorija, tikri prisiminimai, nesuvaidinta tikrovė. Šią vertybę supratau tik tada, kai dariau vieną pagrindinę klaidą mokantis fotografuoti savo vaikus – režisavimas.  Parinkdavau vaikams rūbus, vietą, iki prakaito bandydavau juos linksminti tam, kad nuotrauka atrodytų it iš žurnalo viršelio. Na žinoma, lygiagrečiai karts nuo karto nufotografuodavau vieną kitą kadrą telefonu – pirmi žingsniai, suverstas kambarys ir pan. Nuotraukose kokybės buvo nerasta, fotografijos man atrodė bevertės. Nugulė jos giliai į skaitmeninius archyvus. Į vaikų albumus spausdinau tik tas „žurnalines“ fotografijas.

Galų gale, laikui bėgant suvokiau, kad tos „žurnalinės“ fotografijos neturi jokios vertės, jose nėra jokių prisiminimų, jokių tikrų emocijų, įvykių. Žiūri, matai gražų vaizdelį, tačiau prisiminimų jos nekelia visiškai jokių. Teko atsiprašyti telefoninių kadrų, kuriuose buvo užfiksuota tai, kas gyvenime įvyko svarbaus. Persidėliojau vertybės, požiūrį ir ateityje visą kasdienybę perkėliau į fotografijas. Be jokių pagražinimų. Taip ir atsirado kiaulės, vištų pjovimo kadrai. Nes tai mūsų kasdienybės dalis, nepagražinta tikrovė. Tokios fotografijos tampa lyg  laiko mašina. Prabėgus laikui, žiūrint tuos vaizdus, mintimis gali grįžti į tą dieną.

Koks Tavo fotografavimo tempas?

Kasmet atsispausdinu maždaug apie 300 vienetų atrinktų juostinių, momentinių, telefoninių, skaitmeninių fotografijų.

Ar būna periodų, kai nesifotografuoja? Kaip išeini iš šios būsenos?

Man visada nesifotografuoja :) Tik peržiūrint archyvus suprantu, kad visgi fotografavosi. Nufotografuotus kadrus objektyviai gebu įvertinti tik prabėgus nemažam laiko tarpui. Po gerų metų, gal net dviejų.

Koks yra šeimos nuotraukų gyvenimas Jūsų namuose – ar daug jų atspausdini popieriuje, rėmini, kabini ant sienos, dovanoji?

Ir spausdinu,  ir dovanoju, ir ant sienos kabinu. Tik nemėgstu rėmelių. Fotografijos tiesiog netvarkingai visur kur kabo, ant šaldytuvo, virtuvės, kambario sienų, vaikų stalčiuose. Jas galima čiupinėti, nukabinti, vėl užkabinti. Jei kam labai reikia, gali nusikabinti ir išsinešti :) Žinoma, turiu ir tvarkingą spausdintų nuotraukų archyvą, kur be mano priežiūros į niekieno rankas nepatenka :)

Kokias pagrindines tendencijas matai šių dienų šeimos fotografijoje?

Kiek tenka pastebėti, vis dar yra labai madinga per Kalėdinę fotosesiją fotografuotis prie svetimos eglutės studijoje, miške fotografuotis atsisėdus ant lovos, vaidinti pikniką, ką tik gimusius kūdikius dėti į megztus kokonus, krepšius, užmigdžius kūdikį lankstyti kūdikiui nebūdingas pozas. Tai tik gražus paveiksliukas, su prisiminimais neturintis nieko bendra.

Bet labai džiaugiuosi, kad po truputį vis daugiau atsiranda žmonių vertinančių tikrus prisiminimus. Kalėdinės fotosesijos įamžinti kviečiasi į savo namus. Taip pat kviečasi įamžinti tam tikrus tai šeimai būdingus bendrus užsiėmimus, hobius  ir pan. Teko ir gimdymą įamžinti.  Mano požiūriu, tai aukso vertės prisiminimas. Nors nuomonių šiuo klausimu būta visokių.

Trys šiuo metu mėgstamiausi/sekami fotografai (nesvarbu: grandai ar tiesiog mamos).

Kas liečia šeimos, vaikų fotografijas, nieko naujo turbūt nepaminėsiu:  Alain Laboile , Irmina Walzcak, o Lietuvoje Tavo nei vieno kadro nepraleidžiu pro akis :)

Patarimas mamoms/tėčiams, fotografuojantiems savo vaikus.

Fotografuojant nesistengti keisti realybės. Fotografuoti čia ir dabar.

Daugiau Rimos nuotraukų:

https://www.flickr.com/photos/59030892@N04/

http://www.efoto.lt/user/14672/nuotraukos

https://www.facebook.com/RimaPrusakova