Rudeninis, su krienais

O rudenį viskas iš S raidės: samanos, silkė, smėliuotos mano pėdkelnės, spygliai, semi-sweet wine, per naktį Juodkrantėj prarytas Sheldon detektyvas, keistai palikęs gerą įspūdį. Keistai, nes paprastai detektyvų išvis neskaitau. Ant stalo guli „Meilė ir valia“, gyvenime, rodos, nei to, nei to. Įsitaisau sėdmaišy su dekučiu. Turėčiau rašyti disertaciją, bet, tikiuosi, nesu vienintelė, prispaudus reikalu rimtai padirbėti, pasidaranti perdėtai kūrybinga pramogų, santykių ir dykinėjimo sferose. Galvoje dėliojasi kažkoks naujas rudeninis tekstas. Gal metų laikas toks – tinkamas ką nors subrandinti?

Apskritai ruduo man prasideda tada, kai sūnus pradeda mažinti greitį prie kiekvieno kaštono, ir prikemša man jų kaip visiškai „ciociai Motiai“: pilnas kišenes gilių, pilnus rieškučius kaštonų, apypilnį fotoaparato dėklą ir kapiušoną, ir, neduokdie, dar buvo likę vietos rankinuke. Paskui pradedu pastebėti ir kitus ženklus. Draugus, užsipainiojusius voratinkliuose, ir šaltas jau balkono grindis, kai vakarais išeini džiauti skalbinių. Neatsargiai timptelėjus suplėšau pėdkelnes, persimaunu. Į kojas nesikoncentruoju, nes pernelyg gerai žinau, ką ten pamatysiu –  vėl per šokius nudaužyti, mėlynėm nusėti antiseksualūs mano keliai. Nusiperku naują pilkai jaukų megztinį ir įsisupu į jį iki nosies. Atidėlioju dalykus, kurie vėliau, ir net labai greitai, gali būti nebeįmanomi, pavyzdžiui, išmokti iš močiutės išmegzti vilnonių kojinių kulną. Iš basų kojų ir botų peršokam į sulopytą vilną. Iš nuogumo į dvi šiltas minkštas, vos vos papūkavusias rudeniškas suknias. Į nenorą nieko keisti. Beviltiškai sau pataikauju ir jaukiai įsisupu į gerokai per plačius, languotus vyriškus marškinius. Dykinėdama atsiimu seniai prarastus savo norus.

Traukinių stotys, oro uostai ir viešbučiai - tai yra vietos, kuriose jaučiuosi geriausiai. Savo rogėse tiek, kiek tik jose įmanoma būti. Galbūt dėl to, kad nesu iš tų, nepadoriai daug keliaujančių žmonių, mane visai žavi viešbučių laikinumas su jų mažais firminiais šampūno buteliukais ir miniatiūriniais muilo gabaliukais, metaliniai oro uostų balsai, įvairiom kalbom pranešantys, kas, kur ir kada išvyksta. Žmonės, miestai, praslenkantys peizažai – visa tai kėlė gyvenimo, kuris juda, jausmą. Paprastai man iš esmės nesvarbu, kur vykti – į mokslinę konferenciją ar mokymus, lankyti giminaičių, rašyti ar fotografuoti. Procesas, o ne tikslas buvo viskas. Kitaip, kai turi šeimą. Bet paprastai nieko nesiilgėdavau. Lengva ranka atvykdavau ir išvykdavau. Nesiekiau užmegzti ilgalaikių pažinčių. Man puikiai tiko vienadieniai pašnekovai ar minios anonimiškumas. Ryšiui su anuo, į saugumą panardinančiu pasauliu, tiko valanda interneto ar sms žinutės.

Keista buvo pastebėti, kad naujai pirktam telefone, prie šabloninių žinučių, šalia “aš tau paskambinsiu”, “aš susirinkime” ir panašių atsikalbinėjimų, yra ir toks paruoštukas: “Ir aš tave myliu”. Nepaisydama senamadiškumo rizikos, vis tiek negaliu atsikratyti minties – ir kas tai per meilė, kuri neverta unikalesnio iš širdies (ar bet jau ranka) rašomo sms. Jau nekalbu apie tai, kas ta meilė, kiek joje neišsakomo ir neaprėpiamo, ir kaip man liežuvis neapsiverčia ištarti to tikrovėje. O pasirodo, taip lengva pranešti apie tai žinutėje, minutei iškišus nosį iš dienos darbų.

Bazilikai pakvipo prieš lietų. Geriu pieną tyliai kramsnodama meduolius. Gyvenime nutinka absoliučiai tikrų dalykų. Tokių kaip išeiti į darbą praėjus vos porai dienų  po mamos mirties. Arba mokymosi naktys, kurių net neprisimenu, kad nesijausčiau daranti ne tai, ką iš tiesų noriu. Pasimylėti, o, nuėjus į vonią, grįžti persmelktai nenumaldomu ir niekaip nepaneigiamu, bet iš mandagumo tam vyrui neišsakytu žinojimu, kad tikrai nenorėtum turėti nuo jo vaikų. Visada sakiau, kad tie mūsų norai - kaip viduje tiksinti bomba, kuri nežinia, kada sprogs.

Lengvai susigūžtu, kai pamatau praeinančią čigonę – grynai iš vaikystėje įsisiurbusių prietarų kylantis jausmas. Šįkart lengviau atsipūčiu, nes man šaižiai švysteli: „Красивая. Радоваться надо.“ Pirmos net nesvarstau, o antrą pastabą norisi apeiti ratais, nes klausimai, ar deramai blizga mano akys, ir ar esu laiminga, yra nesvarstytinų kategorijoj. Nors turiu keletą mėgstamų radijo stočių, kurias periodiškai pakaitalioju, tokiais momentais jokia muzika nebetinka. Važiuoju mašina ir junginėju visas iš eilės pykdama ant savęs, kad negaliu pasirinkti. Kitądien užgrojusi melodija pabudina sentimentus, o vienas tarškalas iš galinės sėdynės gelmių atkakliai aiškinasi būdą, kuriuo vaikai nulipa nuo mėnulio krašto.

Slankioju po namus. Toji veikla, kur moterims paprastai sunku įvardint, ką konkrečiai jos daro. Iš vienos disertacijos gynimo išsinešiau mintį, kad tik vyrai sugeba pažvelgti metaforiškai į kambarių tvarkymą. Padėjau į vietą plaukų džiovintuvą, kaip amžinai, pritrūkau ąsotėlio kompotui (galvoj viena ant kitos susiveria mintys: dėl ko jo ir neverdu, ir niekas negeria, o gal reiks paprašyti, kad keramikos būrelyje nulipdytų). Pritrūkau ir stiklinio induko medui perpilti. Lyginsiu.

Dar laukia daug rudens, darganoto ir ūkanoto, dar net bobų vasaros gražios nebuvo. Gražus raudonis įsimetė į balkoninės vynuogės šakelę. Ana diena iš dienos keičia atspalvį, o aš lengvai gailiuosi, kad šiuo metu esu įdėjus į fotiką juodai baltą juostę. Bet taip jau užsibrėžiau.